2015-09-18 Veidai

V. ALESIUS: "Esu kandžiai draugiškas"

Ką žmogus, niekada nieko negirdėjęs apie Vincą Alesių, gali sužinoti įvedęs jo pavardę į internetinę paieškos sistemą? Iš pačių pirmųjų antraščių galima suprasti, kad tai garsus Vilniaus gatvės fotografas, vertėjas, projekto Humans of Vilnius organizatorius ir nuolatinis sostinės gatvių ir praeivių žvalgas, savo žvilgsniu ir fotografiniais pasakojimais nuolat besidalinantis su visais, kuriems tai įdomu.  

Tryon.lt paklaustas, kada pradėjo savo fotografo kelią, V. Alesius nepasakoja apie nuo jaunystės  vešėjusią svajonę, o prisimena kiek kitokią istoriją. "Aš šiaip norėjau būti girininkas, tai gal biškį toks prie meno (juokiasi). Ne, norėjau būti zootechnikas, bet nežinojau, kas tai yra, todėl pabandžiau tapti girininku. Kai neįstojau, pasukau mokytis vokiečių kalbos. Tada, gal prieš septynerius metus, su bendradarbiu nuėjom į fotografijos kursus pas Remigijų Zolubą, palankėm vienais metais mėnesį, kitą rudenį mėnesį ir užsikabinau." Didelės reikšmės pašnekovas neteikia ir savo pirmajai nuotraukai. Paklaustas, ar ją prisimena, gan greitai atsako neigiamai. Vis dėlto kiek pagalvojęs priduria įsiminęs vieną iš pirmųjų savo darbų, kuriame ant suoliuko gulėjo apsikabinę vaikinas ir mergina, o pats suoliukas, žmonės ir vaizdai fone suėjo į daugybę įstrižainių. Tai viena iš tų nuotraukų, kurias, būdamas protingesnis, galėjau gerai išpiarint, bet kadangi buvau neprotingas – kaip ir dabar – tai nieko su ja nepadariau. Tiesiog sau pasilikau ir viskas. 

Fotografas pasakoja, kad noro fotografuoti ir profesionalumo niekada nesiejo su noru turėti kuo daugiau technikos. "Būna, kad vyras įkrenta į kokią žūklę ir pradeda pirkti, tarkim, meškeres. Mėgėjui svarbu turėti, laikyti rankose įrangą. Tada perki, kaupi, galiausiai nebeturi kur dėti ir tampi situacijos įkaitu. Norint pastebėti ir tinkamai įamžinti stilingus gatvės praeivius, neužtenka vien turėti aparatą." V. Alesius pripažįsta, kad tam reikia ir "akies". Manau, kad tai kažkiek įgimta. Jeigu, pavyzdžiui, nesi gabus kalboms, tai mokykis nesimokęs, nieko nebus. Taip pat ir čia – turi būti kažkiek pakrypęs į meną.  

Paklaustas, kodėl dirba gatvėje, o ne studijoje su modeliais, fotografas šypteli: žiūrėk, kiek modelių, čia vieni modeliai ir vaikšto. Tada kiek rimčiau pripažįsta, kad gatvė jam yra tam tikras podiumas, o anksti keltis ir važiuoti į gamtą fotografuoti tingisi. V. Alesius pastebi, kad gatvė jį traukia savo dinamika: čia viskas nuolat keičiasi, daugybė visokių įvairių sitacijų. Fotografas teigia, kad jo nuotraukos dažniausiai nebūna iš anksto suplanuotos. Tiesiog eidamas į gatvę jis pasiima su savimi ir fotoaparatą, jau tapusį tarytum jo kūno dalimi, savotišku rankos pratęsimu. Kai kas klausia sakau, fotografuok viską ir visada, o po to, sėdėdamas prie kompiuterio galėsi atsirinkti. Kartais vaizdų geresnių pamatai tik prisėdęs prie didesnio ekrano. Anksčiau gi reikėdavo laukti, kol išryškinsi juostelę, o dabar prisėdi, prisijungi ir matai – o, kažkas šviečia. Tada pakarpai kažkiek, ir visai graži nuotrauka išeina. Buvo toks žmogus, vadinamas Kentra. Jis visą laiką vaikščiodavo su kamera ir filmuodavo – sąjūdžio mitingus, susidūrimus su rusais ir pan. Taip sukaupė milžinišką archyvą. Atsimenu, kad norėjau būti panašus į jį – būti įvykių sūkury, bet savo malonumui, ir viską fiksuoti. O po to jau atsirenki, gal koks kadras ir įmantresnis išėjo.  

                                       V.Alesiaus nuotr. "Gatvės mada"

Fotografuodamas gatvės praeivius V. Alesius atkreipia dėmesį ir į stilių. Žinoma, jei fotografuoji gatvėje, tai yra svarbu. Juk maloniau žiūrėti išskirtinį, kitaip atrodantį asmenį, o ne pilką masę. Kad ir dabar – eina apsimovęs ant vienos kojos žydrą kedą, ant kitos – raudoną. Tai tu turėti kažkokį proto nepriteklių ar perteklių, kad taip apsirengtum ir eitum. Visada įdomiau tokie, nei du vienodi batai. Kodėl tokių žmonių neįamžinus ir jų atvaizdo neįteikus jiems kaip atsiminimo ar kitiems neparodžius? Smagu. Aišku, yra kreivų žvilgsnių, kreivų žmonių ir kreivų veidrodžių. Ne visi nori, kad juos fotografuotum. Jei nepatinka, įspėja ir įvykdai tą prašymą, išimi tą nuotrauką. Šiaip būna įvairių situacijų. Prisimenu, kartą padariau nuotrauką, kaip trys žmonės sėdi ant suoliuko ir kalba telefonais. Įmečiau tą nuotrauką ir parašiau kažką apie šiuolaikinį bendravimą. Ir vienas iš tų žmonių rankose laikė cigaretę. Pasirodo, kad jis visai nerūkantis, tik tą dieną kažkas labai nepasisekė ar panašiai. Vėliau priėjo jis prie manęs ir ėmė priekaištaut, kad po tos nuotraukos pradėjo jam skambint draugai, giminės, klausinėt, kaip čia su tuo rūkymu yra ir pan. O iš kur man žinot? 

Paklaustas, kokia moteris jam atrodo graži ir stilinga, pašnekovas atsako nesusikūręs vieno konkretaus vaizdinio. Stereotipai visada yra problema. Vienam gali būti graži ir stilinga, kitam atrodys visiškai be ryšio. Vienam tiks šalikėlis ir švarkelis prie džinsų priderintas, kitiem tai atrodys nuobodu. V. Alesius dar kartą pažįmi, kad jam svarbu, jog žmogus išsiskirtų iš kitų – nebūtinai labai ryškiai, bent viena detale. Tam, kad patrauktų jo akį, praeivis turi leisti sau atsipalaiduoti ir nebijoti atrodyti kitaip, nei aplinkiniai. Neturi lygiuotis į tuos, šalia kurių esi. Gali leisti sau būti kitoks kažkokiu aprangos elementu ar elgesiu. Neseniai Didžiojoje gatvėje mačiau merginą, einančią su ausinėm ir mintyse kažką dainuojančią, o lūpom nebyliai artikuliuojančią. Tiek ir pakanka, kad suprastum, kokia emocija yra jos galvoje. Tokių žmonių gali sutikt pačiu netikėčiausiu momentu. Kalbėdamas apie madą, V. Alesius pastebi, kad blogai būna tada, kai žmogus aklai seka kur nors Niujorke nubrėžtomis tendencijomis. Va, šo sezono spalva – violetinė. Ir ką? Koks kieno reikalas? Gal man ar jam ta spalva niekada netiko? Va juoda negerai. Šiaip fotografams juoda nepatinka. Blogiausia kas gali būt. Nei šviečia kas, eina juoda dėmė su veidu ir dviem rankom ir viskas. Juodai rengtis nepatartina.  

V. Alesiaus nuotr.

                                        V. Alesiaus nuotr. "Gatvės mada"

Pasakodamas apie projektą "Humans of Vilnius", V. Alesius sako, jog tai yra labiau pasakojantis, o ne fiksuojantis. Žmonėms patinka istorijos apie paprastus žmones, jų vargus ir išgyvenimus. Mano tikslas kartu buvo ir įlieti savo fotografiją į bendru tarptautiniu mastu populiarų formatą. Viskas prasidėjo maždaug prieš trejus metus. Pradėjau vaikščioti, fotografuoti ir fiksuoti žmonių istorijas. Prisimenu, Žirmūnuose sutikau senukų porą ir klausiau, kaip ta močiutė pusę valandos man eilėm pasakojo savo gyvenimo odę. Šiaip nepaprastai įdomu. Prieini prie žmogaus, užkalbini, pradedat bendrauti ir jis tau atsiveria apie savo neseniai mirusį artimą žmogų. Čia tau ne su teleskopiniu objektyvu gaudyt žmones, kai jie tavęs nemato.  

                                                V. Alesiaus nuotr.

Kiekvienas, kuris savo darbus publikuoja viešai, anksčiau ar vėliau susiduria su (dažniausiai nelabai pagrįsta) kritika. Paklaustas, kaip reaguoja į įvairiausius komentarus po jo nuotraukomis, V. Alesius teigia praktiškai nekreipiantis į tai dėmesio. Mano reikalas mažas – nuotrauka yra gatvės atsipindys, aš nieko nepridedu ir neatimu. O išvedžiot galima kiek nori. Aš siūlau visiem nekreipti dėmesio. Mintis galima reikšti, tačiau nereiktų visko suasmeninti. 
V. Alesius pabrėžia, kad gatvės fotografija jam yra tik hobis, aistra. Nei studijoj, nei už pinigus dirbti jam neteiktų didelio malonumo. Juo labiau, kad ir pragyvena iš kitko, todėl nereikia pomėgio paversti verslu.

Galiausiai pokalbis pakrypsta prie vienos iš garsiau nuskambėjusių fotosesijų, kur V. Alesius Žaliojo tilto skulptūrų vietoje fotografavo iki pusės nusirengusias merginas. Kadangi aš toks velnių priėdęs, tai pagalvojau, kad reikia ant tų postamentų kažką padaryti. Bet negi darysi taip, kaip visi?  Todėl sugalvojau žaisti per kičą – nuogas kūnas bažnyčios fone. Atvirai, iš pradžių net neatkreipiau dėmesio, kad ten bažnyčia ir žmonės taip atkreips dėmesį, ir bus taip jautru. Rusų kanalai apskritai išvartė, atseit, būrys fotografų fotografavo prostitutes ant Žaliojo tilto. Tikėjausi, kad bus kalbų – nuogas kūnas, vienos lyties žmonės, bet kad apie kažkokį išniekinimą kalbėti, tai reikia fantazijos tam. Pasiteiravus, kaip pavyko įkalbėti modelius fotografuotis, V. Alesius teigia, kad nervinimosi buvo mažai. Atėjom, padarėm meną-kičą ir viskas. Reikia žmogų nuteikt, įvest į situaciją neskubant ir tada atsiranda tie vaizdai. Nėra taip kad "nu renkis". Viena kompozicija, antra, trečia.Jau žiūri – gal apsirenk. Ir tada supranti, kad turi daug galių, kad gali žmogui, net to nesitikėdamas daug daugiau įteigti, nei pats iš pradžių galbūt galvoji. Pašnekovas taip pat sutinka, kad geras fotografas turi būti pusiau psichologas. Tame pačiame "Humans of Vilnius" kalbiesi su žmonėm, juokauji, klausai jų istorijas, atjauti kažkiek. Tai skiriasi nuo prašymo pozuoti ir pateikti žmogų taip, kaip jis norėtų save matyti. Būtent todėl fotografo nuotraukos gali kartais nepatikti, o asmenukėsi dažniausiai atrodai sau gražus. Nes jos daromos taip, kaip pats nori save matyti – būtent tam tikru kampu ir panašiai. 
                                              V. Alesiaus nuotr.

Pokalbio pabaigoje V. Alesius apibūdina save: Esu kandžiai draugišas. Man nereikia minkštų situacijų, nes jos neįdomios. Aš pratęs kištį nosį į kitų reikalus, provokuoti, lįsti į tą erdvę, kur galiu sulaukti netikėtų žmogaus reakcijų. 

DIENORAŠTIS

Šiandien gavau pačią nuostabiausią puokštę

2016-05-01

NIEKADA NEBŪNA BLOGO ORO, BŪNA TIK NETINKAMA APRANGA

2016-04-28

FACEBOOK

Instagram